Probleminis ar sutrikęs valgymas nekyla dėl vienos aiškiai apibrėžtos priežasties. Mūsų santykis su maistu gali būti susijęs su genetine predispozicija, temperamento ypatumais, visuomenės normomis bei stereotipais, aplinka, kurioje mes augome, mūsų šeima ir santykiais joje. Be to, atskiri gyvenimo tarpsniai (pavyzdžiui, paauglystės laikotarpis, perėjimas į savarankiško gyvenimo etapą) bei gyvenimo aplinkybės (pavyzdžiui, netektis, išsiskyrimas, darbo bei finansiniai sunkumai), kiti veiksniai (pavyzdžiui, dietų laikymasis, staigus svorio padidėjimas ar svyravimai) gali sustiprinti pažeidžiamumą, paskatinti sutrikusį valgymą. Jei būtų viskas paprasta, gydymas nuo valgymo sutrikimų turbūt būtų aiškesnis, efektyvesnis, greitesnis. Tačiau deja, taip nėra.
Apie santykius su tėvais, toksiškus ryšius ir jų ypatumus parašyta ne viena knyga. Ir turbūt kažko labai naujo čia nepridėsi. Aišku tik viena – vidiniai sužeidimai tokiuose santykiuose silpnina žmogaus psichologinį atsparumą ir didina pažeidžiamumą psichikos ligoms, taip pat ir valgymo sutrikimams.
Kodėl santykiai? Trumpai kalbant todėl, kad juose mes formuojamės kaip žmonės, įgyjame supratimą apie save ir kitus, patiriame pirmąją meilę, mokomės mylėti. Santykiuose su pirmu artimu žmogumi, mama ar kitu kūdikį prižiūrinčiu asmeniu, mokomasi išreikši save, rodyti jausmus, o su laiku ir juos reguliuoti. Be kito asmens netaptume, tiesiog neišgyventume tiek biologine, tiek psichologine prasme. John Bowlby sakė, jog kūdikis turi įgimtą poreikį prisirišti. Pirmajame ankstyvame santykyje patenkinami fiziologiniai ir emociniai poreikiai, vaikas siekia saugumo ir prieglobsčio.
Iš pirmųjų santykių gimsta:
Tačiau ne visuomet pirmoji patirtis būna palanki. Mama gali būti nejautri kūdikio poreikiams, gali juos ignoruoti arba nesuprasti. Mama ir pati gali turėti sunkių patirčių iš savo vaikystės, kurios gali veikti jos santykį su kūdikiu. Kūdikiui gali būti sunku prisišaukti mamos, jis gali patirti vidinę sumaištį, kuomet apėmus stipriems jausmams per vėlai atskuba pagalba. Gali būti tokios santykio, kai poreikiai dažnai neatliepiami arba reaguojama ne į tą poreikį (pavyzdžiui kūdikis nori nusiraminti, tačiau jį bandoma linksminti ar siekiama jį pamaitinti). Kartais esama tokio santykio, kuomet kiekvienas šauksmas susilaukia neigiamos reakcijos. Taigi, gali susiformuoti įvairi vidinė patirtis: „Esu nevertas meilės, nes į mano poreikius neatsakoma“, „Geriau nerodyti savo norų ir jausmų, nes susilauksiu pykčio arba atstūmimo“, „Kad kas nors padėtų, reikia labai garsiai šaukti ir daryti kažką tikrai atkreipiančio dėmesį“, „Neverta stengtis, vis tiek niekam nerūpi, turiu kažkaip su tuo tvarkytis pats“, „Jaučiu ir noriu vieno, bet gaunu kitką, kaip tai suderinti ir kur padėti savo vidinę tikrovę?“, „Tik būdamas liūdnas, reikalaujantis, patogus ar dar kitaip galiu patenkinti savo poreikius“.
Žinoma, nei vieni tėvai nėra tobuli, tačiau svarbu kokia buvo dominuojanti patirtis ankstyvuoju periodu. Ši patirtis gali byloti apie saugumą arba nesaugumą. Kaip prisirišdavome anuomet, taip suaugę neretai nešamės viduje vidinį giluminį saugumo arba nesaugumo jausmą, bei vienokį ar kitokį supratimą apie save ir kitus. Mūsų gyvenime sutikti žmonės ir aplinkybės gali papildyti, koreguoti šį patyrimą. Visgi, šie nebylūs vidiniai modeliai yra linkę veikti mūsų gyvenimą bei persiduoti kitoms kartoms.
Mokslininkai Griffin ir Bartholomew yra išskyrę keturis suaugusiųjų prieraišumo tipus: saugus, susirūpinęs, baimingas, atmetantis. Šie prieraišumo tipai turi sąsajas su vaikystės pirmojo santykio patyrimu. Kiekvienas prieraišumo tipas paaiškinamas per santykį į save ir kitus. Saugiai prisirišęs žmogus artimuose santykiuose jaučiasi gerai tiek būdamas susijęs, tiek būdamas vienas. Galima sakyti, kad bendrai jis pasitiki savimi ir linkęs konstruktyviai spęsti tarpusavio santykiuose iškylančius konfliktus bei sunkumus. Vidinė patirtis tarsi sako: „Esu vertingas ir kiti yra vertingi, mylintis ir galintys man padėti“. Tokio žmogaus santykis į save ir kitus paprastai yra teigiamas. Kalbant apie teigiamą ar neigiamą savęs ar kitų vertinimą man labiau patinka kaip sinonimą turėti galvoje kita paaiškinimą – pasitiki, t.y. vertina teigiamai, arba nepasitiki, t.y. vertina neigiamai. Susirūpinusio tipo asmuo neretai būna labai įsitraukęs į santykius, priklausomas nuo kitų vertinimo, gali reikalauti sau dėmesio, ieškoti išorinio savo vertės patvirtinimo. Tai panašu į ankstesnį patyrimą, kuomet dažnai kildavo poreikis vienaip ar kitaip išlaikyti šalia savęs mamą. Toks žmogus sąmoningai ar nesąmoningai mato save kaip neigiamą, o kitus - labiau teigiamus. Baimingo tipo asmuo yra gan priklausomas nuo kitų, bet vengia intymumo, nes bijo būti atstumtas, jis pasižymi žema saviverte, nerimastingumu. Iš ankstesnės patirties gali būti atsinešamas jausmas apie poreikių ir jausmų nuvertinimą ar neatliepimą, o kartais ir bausmę už tai, kad kažko nori ar prašai. Toks žmogus vertina neigiamai tiek save, tiek kitus. Atmetančio tipo asmuo yra ypatingai pasikliaujantis savimi, santykiuose laikosi atstumo, nuvertina artimų santykių svarbą. Nors jam atrodo, kad jis pasitiki savimi, šis pasitikėjimas yra labiau kaip gynyba nuo nesaugumo jausmo, dažnai lydima kitų nuvertinimu. Šio žmogaus ankstyvojoje patirtyje galėjo būti itin skausmingų momentų ar žalojančių santykių, arba nepriežiūros. Galiausiai, nėra turbūt nei vieno žmogaus panašaus į kitą, tad ir šis skirstymas nėra toks grynas ir vienareikšmis.
Santykyje su mama kūdikis įgyja dar vieną svarbų gebėjimą – išreikšti bei reguliuoti savo jausmus. Mama kūdikiui kurį laiką būna kaip jausmų „talpykla“ bei jausmų „balansuotoja“. Kūdikis siunčia baimės ar didelio nerimo signalus, mama juos pripažįsta, priima, ir jei priima juos ramiai, suprantančiai, grąžina jam subalansuotą, atlaikomą emociją. Nors emocija ta pati, tačiau kūdikis jaučiasi priimtas, raminamas. Jo jausmai jam nebeatrodo tokie gąsdinantys ir turintys griaunamą jėgą. Kūdikiui šis apsikeitimas atrodo tarsi vykstantis jo viduje, jis tarsi laiko save šio veiksmo autoriumi. Susidaro vidinė patirtis, kad rodyti jausmus yra saugu, jie priimami, o stiprūs jausmai nėra jau tokie grėsmingi, jie suvaldomi.
Kaip tai, apie ką rašau susiję su probleminiu valgymu, santykiu į kūną?
Kalbant apie prieraišumą ir jo tipus, galime aptikti nemažai sąsajų. Turintys valgymo sutrikimų asmenys neretai patiria sunkumus tarpusavio santykiuose, intymumo sferoje. Nepasitikėjimas savimi, neigiamas požiūris į save gali skatinti tobulumo siekimą, norą patikti kitiems. Tobulo kūno idėja, ypač pasufleruojama medijose, kaip tik gali pasirodyti tam labai tinkama. Tobulas kūnas visų taip trokštamų savybių siekinys – kitų pripažinimo, meilės, dėmesio, žavėjimosi ir t.t. Deja, labai laikinai pasotina ir reikalauja vis didesnių aukų. Kartais galime galvoti, kad būsime priimtini tik tapę tobulais, bijoti artumo bei atstūmimo. Mergina, kurią palieka vaikinas gali siekti jį susigrąžinti kontroliuodama savo kūną. Paauglė, įsimylėjusi vaikiną ir nedrįstanti jį užkalbinti gali galvoti, kad jis nekreipia į ją dėmesio dėl to, kad jos išvaizdoje yra kažkas ne taip. Žmogus, neradęs palaikymo, nuraminimo ar netikintis, jog kitais verta pasitikėti ir prašyti pagalbos, gali pradėti ieškoti nuraminimo maiste. Daugybė susipynusių, plika akimi neapčiuopiamų ryšių, savęs ir kitų atspindžių per turėtas patirtis... Maistas tarsi pradeda atlikti mamos vaidmenį – ramina, suteikia saugumą, meilę, prieglobstį nuo audrų, o tobulas kūnas – apvelka savimi pasitikinčio žmogaus rūbu, sėkmingo, vertingo, priimamo. Tačiau ar ilgam?
Kalbant apie jausmų išraišką ir jų reguliavimą galime matyti, jog sunkioje situacijoje užplūstantys jausmai gali atrodyti gąsdinantys ar sunkiai valdomi. Perdėm kontroliuodamas valgymą ar kūną žmogus gali bandyti susitvarkyti su patiriamais jausmais ir juos tokiu būdu reguliuoti. Iškreiptas kūno matymas, jautimasis storu, nors objektyviai taip nėra, gali byloti apie užgniaužtus ir besiveržiančius jausmus. Galbūt ankstyvajame santykyje mama nepriėmė jausmų, neigė juos arba priėmė tik kai kuriuos iš jų, arba jausmams apėmus ir pati bijojo ar nerimavo kartu su kūdikiu. Taigi, bandome sau padėti taip, kaip mokame, apčiuopiamu ir pamatuojamu būdu kontroliuojant svorį ir valgymą ar ieškant nuraminimo, jausmų intensyvumo sumažinimo persivalgant. Atmesdami savo jausmus galime net nenutuokti, kad lieknumo siekiame visai ne dėl lieknumo, noro sau labiau patikti, „grožio“, tariamai „sveikos gyvensenos“.
Pažvelgti į savo vidų ir pamatyti kas slepiasi gilumoje, po ledkalnio viršūne, tikrai nelengva. Visų pirma, gali kilti neigimas, nenoras pripažinti, kad kažkas yra ne taip. O ir pripažinus, kelias gali atrodyti gąsdinantis ir labai sunkus. Taip ir yra. Tačiau visuomet labiau verta stabtelėti ir įsiklausyti, nei kaip strutis kišti galvą į smėlį. O gyvenimas visuomet „padeda“ atsigręžti siųsdamas mums audras, sunkumus ar žmones, priverčiančius žengti pirmąjį žingsnį.