Šis tekstas skiriamas turintiems valgymo sutrikimų, bet manau, tinka ir platesniam žmonių ratui
Mąstyti „viskas arba nieko“, „juoda-balta“ būdu taip įprasta. Galbūt ne visiems, bet turintiems valgymo sutrikimų tai tikrai. Šis būdas senas kaip pasaulis. Galime būti tik viename iš šių polių arba nuolat migruoti iš vieno į kitą. Psichologai tai vadina skėlimu, kuris pasireiškia idealizavimu arba nuvertinimu. Įsitraukę į naujus santykius idealizuojame partnerį ar draugą, bet ateina momentas, kai pamatome jo silpnumą arba netinkamus poelgius. Tuomet jo vaizdas nusidažo vien tamsiomis spalvomis. Vyksta vidinė kova, labai sunku suderinti ir priimti abi žmogaus puses. Neretai renkamės nutraukti santykius, taip ir neišsprendę šio vidinio konflikto...
Santykis į savo kūną irgi patiria panašias metamorfozes. Mes augame, kūnas keičiasi, ne visuomet tie pokyčiai mums patinka. Kai yra tas vidinis blokas, pertvara, kurios negalime panaikinti, verčiame kūną būti tobulu, daug savęs į tai investuojame. Jei santykiuose galime tiesiog išsiskirti, tai su kūnu esame susieti visam gyvenimui. Tad neišsprendę šio vidinio konflikto, galime grumtis labai ilgai, versdami kūną paklusti mūsų tobulam jo vaizdui ir smerkdami jį kaskart, kai nepavyksta.
Iš kur kyla tas vidinis būvis, būtinybė skelti pasaulį, santykius, kūną tik į gerą arba tik į blogą? Psichologijos mokslas sako, kad toks būdas gali kilti iš mūsų ankstyvųjų santykių, pirmojo artimo ryšio patyrimo. Kūdikio raidoje tam tikru ankstyvuoju periodu yra natūralu skelti pasaulį į gerą ir blogą. Bet ateina laikas, kai vaikas turi šiuos pasaulius integruoti į vieną visumą. Tam tikru momentu jis turi suvokti, kad juo besirūpinanti mama yra ir gera (kai tenkina jo poreikius), ir bloga (kai mama elgiasi vienu ar kitu būdu, vaikui keliančiu nerimą, nepatogumą, baimę).
Ne visiems šiuos pasaulius pavyksta apjungti. Jei ankstyvuoju periodu neigiamos patirties buvo daugiau nei teigiamos, ar būta smurtinių, per stiprią baimę keliančių santykių, yra per baisu priimti tą blogąją dalį. Baisu, kad ji visą apims ir sunaikins gerąją. Evoliuciškai natūralus siekis išlikti verčia atriboti blogas patirtis nuo gerų, taip ginantis nuo susinaikinimo grėsmės. Vėliau žmogus šias patirtis išsineša toliau – turi savęs gerojo ar blogojo vaizdą, kitų žmonių, pasaulio.
Net ir sveikstantis nuo valgymo sutrikimų gali savo gyvenimą suvokti tarsi gabalais. Vienas (blogas) – ligos metu, kitas (tobulas) – pasveikus. Labai sunku suvokti, kad esu tas pats žmogus, ir tai mano gyvenimas. Tas, kuris buvo, kuris yra ir kuris dar laukia. Esu toks pats žmogus, nors ir keičiuosi, randu geresnių būdų būti su savimi ir savo kūnu.
Savęs vaizdo, savo gyvenimo perspektyvos skėlimas trukdo susiduriant su sunkumais sveikimo kelyje. Atkryčio laikotarpiu gali atrodyti, kad grįžo ta blogoji pusė, kad ji viską apėmė, tuoj tarsi sunaikins. Sunku save priimti su klaidomis ir silpnumais, juk turiu būti tobulas net ir sveikdamas.
Bet tiesa yra ta, kad esame tie patys, turintys gėrio ir blogio pradą savyje, esame žemiški. Manau, tai didžiausia dovana, kurią tik galėjome gauti. Taip, gali būti labai skausminga ir sunku suderinti tas puses, tačiau verta. Atsiminkime, vidinę pertvarą, skiriančią du priešingus pasaulius, pamažu galima išlyginti, panaikinti. Tai gali padėti priimti save visokį, žvelgiant atgal nesigailėti to, kas buvo ir nesmerkti.
Žvelgiant pirmyn verta atminti, kad ir kokių sėkmių ar viršūnių bepasiektume, esame tik žmonės. Tai padėtų mums išlikti santykiuose su kitais ilgiau, nes kitas žmogus irgi turės teisę būti visoks, elgtis tinkamai ir klysti, būti žmogišku. Švytuoklės taip nesvyruos.
Laikykimės ir būkime sveiki.