Ar esate turėję tokią patirtį, kai nuolat kažkur bėgate? Nespėjate laiku viską atlikti? Darbų, rūpesčių, įsipareigojimu tiek daug, kad neužtenka paros 24 valandų. Turbūt kiekvienam bent kurį gyvenimo laikotarpį teko taip gyventi. Koks tuomet aplanko jausmas?
Susierzinimas, nepasitenkinimas, pyktis, bejėgiškumas, savęs spaudimas bėgti dar greičiau, pasistengti dar ir dar, tikintis, kad kažkada viskas bus kitaip. Tiesa, būna laikotarpių, kuomet bėgimo ar įtampos būsena neišvengiama. Pavyzdžiui, adaptacija naujame darbe, naujas kūrybinis projektas, kuriam atiduodi visas jėgas, tarsi kuriam laikui atidedi savo gyvenimą. Vėliau įsivažiuoji, įgyji greičio, patirties, paskirstai darbus. Tuomet gyvenimas grįžta į įprastas vėžias. Taigi, šį kartą ne apie tai.
Pamenu, kažkada sapnuodavau vis pasikartojantį sapną. Jame visuomet atsidurdavau staiga, su slegiančia jausena. Begu su sunkiais nešuliais per geležinkelio peroną, traukinys laukia, aš ieškau savo vagono. Visi aplinkui irgi skuba. Tada giliai viduje pajuntu ir pamatau, kaip traukinys ima judėti, vis greičiau ir greičiau. O aš bėgu paskui jį, vis lėčiau ir lėčiau, kartais sukaupiu jėgas ir priartėju, vos keli centimetrai skiria rankos pirštus nuo paskutinio vagono ranktūrio. Lemiamu momentu nesugebu užsikabinti, nebeturiu jėgų bėgti, traukinys dingsta tolumoje. Staigus prabudimas. Brrr... Kokia nesąmonė, galėjau ir kažką gražaus susapnuoti. Ir niekad nesuprasdavau to sapno prasmės, kad ir koks akivaizdus atrodydavo. Galvodavau tik apie tikslus, kurie veja darbus ir visai šaunu gi, kai sieki ir pasieki ko nori.
O gyvenimas, štai, ima ir iškrečia pokštą. Paima ir patraukia bėgimą: karantinas, liga, hmm.. kad ir motinystė (irgi taip būna :) bet gal rečiau, nes ten oho kiek atsiranda daug visko veikti). Pajusti kontrastą galima atsidūrus ligoje. Aplinkybės ir kūno pajėgumai apriboti, daryti nieko negali, turi tiesiog būti ir nieko neveikti. Tuomet irgi prisiplanuoji daug visko nuveikti būdamas lovoje, o štai kūnas ima ir nepajėgia...
Neginčijamai, pasiekimai šiuolaikiniame pasaulyje siejami su asmenine verte. Manau, kad tai nėra visiškai netiesa. Mūsų pasiekimai vienaip ar kitaip atspindi mus pačius, o sėkmė stiprina savivertę. Tačiau, kai atsiduri tokioje padėtyje, kai daryti nieko negali, turi laiko patyrinėti kas su tavimi vyksta. Staiga gali pasijusti, kad kažko esminio trūksta, kad negali kitaip. Labiau pasigilinus gali iškilti vidinė nuostata „esu geras(-a)/vertingas(-a) tik tuomet, kai kažką darau“. Arba kitaip - „kokia čia prasmė nieko nedaryti, tai tiesiog beprasmiškas laiko švaistymas“. Dar vienas perliukas - „hey, tinginy, kiek gulėsi, taip ir gyvenimą pramiegosi, praleisi geriausias galimybes!“. Žmonės dažnai sako, kad nieko neveikti yra didelė prabanga. Na, aš manyčiau, jog tai būtinumas.
Kodėl taip manau? Pabandysiu išskirti bent kelias naudas.
Nors nieko neveikimas mums gali atrodyti negatyvus ir neprasmingas, nieko neveikti būtina tam, kad sustotume. Žemė sukasi aplink save ir nesustoja, tačiau žmogui sustoti yra gyvybiškai reikalinga. Kasdien mes sustojame eidami miegoti. Tik tokiu būdu galime pasisemti jėgų kitai dienai, kūnui ir sielai. Kalbant apie psichologinį sustojimą svarbu dar ir tai, kad tik sustoję gebame nusiraminti. Nuolatinis bėgimas, sukimasis rūpesčiuose gali byloti apie nerimo simptomus.
Sustoję galime pasijusti neverti, blogi arba tiesiog net neįsivaizduojame ką su savimi daryti ir kas bus, jei atsidursime tokioje vietoje. Galime pajusti vidinę tuštumą, vienišumą, gyvenimo beprasmiškumą, o galbūt didžiulę baimę ar nesaugumą. Natūralu, kad nuo tokių išgyvenimų norėtųsi bėgti. Gilesniu sluoksniu galime prieiti išvadą, jog esame neverti tiesiog būti. Gal praeityje reikšmingi kiti mus priimdavo ir mylėdavo tik dėl atliktų darbų, puikių pasiekimų. Gali aplankyti mintys, kad tiesiog nesi niekam reikalingas, jei aplinkui save nieko nesukuri ar nedarai kažko gero ir naudingo kitiems. Labai skaudu ir nemalonu. Bet patyrinėti savo vidinius „klodus“ gali būti labai naudinga.
Kita sustojimo prasmė yra patirtis nuobodžiauti. Ji gali būti visai naudinga. Dažnai tėvai skuba pralinksminti savo vaiką, kai jis pradeda nuobodžiauti, pradeda jam siūlyti įvairias veiklas. Ir suaugę galime bėgti nuo nuobodulio. O kaip bebūtų keista, nuobodžiaujant gali gimti įvairios kūrybinės idėjos, nauji sprendimai, prasiplėsti vaizdas, galime atsiriboti ir iš šalies pažvelgti į savo gyvenimą. Galbūt jį pamatysime kitaip, o gal kaip tik nusiimsime rožinius akinius? Bet kuriuo atveju atsiranda begalė galimybių apmąstyti, svarstyti ir daryti tai lengviau, nei rūpesčių prispaustam.
Dar viena priešingybė „darymui“ arba „naudingai veiklai“ yra žaidimas. Suaugę dažnai pamirštame šį užsiėmimą, arba laikome jį tiesiog vaikišku, nesuderinamu su mūsų dabartiniu vaidmeniu, statusu. O ir veltui, juk gebėjimas žaisti pripažįstamas labai svarbiu suaugusiojo psichinės sveikatos požymiu. Pasiryžę žaisti pernelyg rimti žmonės (bet nebūtinai tik tokie) gali pasijusti kvailai. Atrodo darai kažką visiškai neracionalaus - „o ką kiti pagalvos?“, „kaip atrodysiu?“. Sunku peržengti vidinius barjerus. Galima pradžioje tiesiog pabandyti stebėti tokius „crazy“ žmonės iš šalies :) Tai irgi naudinga. Ar jie laimingi, patenkinti? Manau, kad netgi labai. Pabuvimas vaiku gali labai išlaisvinti, praktikuojant ir kartojant pasijus šioji nauda. Žaidžiant išlaisvinamas kūrybiškumas, spontaniškumas, lengvumas, galime vėl jausti džiaugsmą būdami nerūpestingi. Turime šansą atsikratyti nerimo, pailsėti, atrasti kitas buvimo pasaulyje vertes, mėgautis juo pilniau.
Gal tuomet ir nebereikės vytis to išvažiuojančio traukinio. Galbūt viduje atsiras asmeninis transportas, kuriuo nukeliausime ten, kur norime, tada, kada norime, savo tempu. Ir nepamirškime, kad kelionę praturtina sustojimai - skanus maistas, gražūs vaizdai, kvapai, pojūčiai, cha :) ir tiesiog nieko neveikimas :) Linkiu, kad sustojimai būtų skirti būtent tam. Bet, net jei sustoti tenka tam, kad nuvilktum savo transportą į autoservisą, pamąstykime, gal tai ir yra tas priverstinis gyvenimo „pokštas“, kuris kviečia į naująjį gyvenimo etapą.